3 metus draugavau su vyruku, kuris iš pirmos santuokos turėjo sūnų. Kai pradėjom draugystę, jam buvo 5-eri. Rūpinausi jo sūnumi lyg jis būtų mano. Išmokiau to, ką pati mokėjau. Kai pradėjo eiti į mokyklą, kartu sėdėdavom prie pamokų.
Jo tėvas namo dažnai grįždavo naktimis. Pykčių netrūko ir vieną dieną aš jam susakiau viską, kas gulėjo ant širdies. Pasakiau, kad jaučiuosi lyg būčiau jo vaikui auklė, nes mes nuolat dviese namuose, o jis pats būdavo nežinia kur. Jam nepatiko ką išsakiau, o aš tęsti tokio gyvenimo nebesiruošiau ir nusprendėm skirtis.
Persikėliau laikinai pagyventi pas mamą kol susirasiu sau būstą. Po skyrybų praėjo savaitė, kai sužinojau, kad laukiuosi. Tuo metu nežinojau ką daryti. Ir labai ačiū mamai, kuri mane nuolat besąlygiškai palaikė. Ji nuramino mane, sakė, kad jie visada su manimi ir padės man. Bet aš toks žmogus, kuris nori susitvarkyti viską pats. Nenorėjau prašyti tėvų pagalbos.
Dar po savaitės mano buvęs pareikalavo atiduoti žiedą, kurį padovanojo man, kai pasipiršo. Atvyko, net nelipo iš mašinos. Paduodant jam tą žiedą, pasakiau, kad laukiuosi. O jis man: “užsiauginsi pati tą išperą”. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. O tiek verkusi turbūt niekada nebuvau.
Po mėnesio išvykau pas giminaičius į užsienį. Susiradau ne sunkų darbuką, dirbau, atsistojau ant kojų, ruošiausi mažylio atėjimui. Pilvukas augo, kiekvieną vakarą po darbų kalbėjausi su savo mažyliu, pasakojau kokie laimingi mes būsim. Apie buvusį vyrą visai ir pamiršau.
Bet mano brolio draugė nusiuntė mano nuotrauką su pilvuku jam. Nuo tada aš vėl ramybės neturėjau. Skambindavo, prašydavo atleidimo. Buvo net atvykę į kitą šalį susitaikyti su manim.
Giminaičiai visą tai matė, aš nieko neslėpiau. Sako gal pasikeitė žmogus, patikėjau tuo ir pati. Susitaikėm ir susituokėm. Kai gimė sūnus, supratau, kad iš tiesų jis visiškai nepasikeitė. Gimdyme buvau su savo sese, nes vyras buvo kažkur išvykęs. Praėjo metai ir išsiskyrėm. Buvau kvaila, kad patikėjau juo. Mąsčiau, kad vaikui būtina turėti tėvą.
Negana to, kad per tuos metus patyriau nuolatinį psichologinį spaudimą, sužinojau, kad sergu 3 stadijos krūtinės vėžiu. Vėl didelis gyvenimo iššūkis buvo be jo. Neturėjau į ką atsiremti, kam pasakyti, kad šiandien man blogai. Verkiau, liūdėjau, bet supratau, kad turiu sūnų, kuriam esu reikalinga. Supratau, kad turiu būti stipri. Po intensyvaus gydymo ir chemoterapijų, pagaliau iš gydytojų išgirdau, kad ligą įveikiau.
Dabar sūnui 8-eri. Mus vėl paliko vyras – tėtis ir išvyko į užsienį, kur pasirodo jau 4-erius metus turi šeimą.
O aš… vėl pastojusi… Ir su dvynukais. Jie dar maži, todėl dar net lyties nežinau. Šį kartą jam nieko nebesakiau. Užsiauginau vieną sūnų, užsiauginsiu ir šiuos savo stebuklėlius. Esu mama, kuri dėl savo vaikų padarys viską.
Jei galėčiau, savo istoriją papasakočiau išsamiau, nes dabar tai tik nuotrupos. Bet kiekvienai mamytei, kurios turit tokius vyrus, noriu patarti juos kuo greičiau palikti. Nes jie nesikeičia.
O mes su sūnum statomės namuką (padeda mano broliai ir tėtis). Ir čia gyvensim visas FANTASTIŠKAS KETVERTUKAS 