Sako svajok atsargiai…
Visą gyvenimą svajojau apie dvynukus. Ir štai po pirmagimės praėjus nemažai metų, vėl laukiausi. 7 nėštumo savaitę buvo patvirtinta, kad laukiuosi ir o dieve! Dvyniai.
Skraidžiau padebesiais, nors tuo pačiu labai daug nerimo buvo, kaip viskas bus, kaip kuos pagimdyt, kaip juos maitint, o kaip viskas… apėmė jausmas, kad dar nebuvau mama.
Laimė truko neilgai, dėl mano amžiaus nusiuntė pas genetikus, tikrai nieko blogo nemasčiau ir tada prasidėjo didžiulė gyvenimo tragedija. Genetikai nustatė, kad vienas iš dvynių turi dauno sindromą, kad patvirtinti šią diagnozę, darė procedūrą, dabar tiksliai nepamenu kaip ji vadinasi, bet ėsmė, kad mamai į pilva duriama adata ir iš vaiko imamos tyrimams ląstelės.
Skausmas siaubingas, bet aš norėjau žinot tiksliai, o ne tik echoskopo nuotraukos. Tą dieną atrodė, kad pasaulis griūva. Po kelių praverktų dienų atvažiavau atsakymo. Pasitvirtino, vienas iš dvynukų (sūnelis) turi 21 chromosomą ir lyg to dar būtų negana, širdies ydą, kuri greičiausiai neleistų jam gyvent.
Be viso šito, daktarė pasako, kad jeigu leisim augt abiem mažyliam, gali baigtis blogai ir mano saulės sūnelis mirdamas įsčiose pakenks ir sesutei ir kad abu neišgyvens. Medikai pasiūlė sergančio mažylio užmigdymą.
Sunkia širdim ir ašarų pilnom akim abu su vyrų nusprendėm išsaugoti bent vieną mažą mūsų širdelę. Nemoku apsakyti jausmo, kuris buvo tą dieną kai buvo atliekama procedūra. Fizinis skausmas palyginus su širdį draskančiu supratimu, kad aš nesupsiu savo sūnaus, buvo niekas.
Kelias valandas medikai bandė adatos pagalba suleisti vaistų, kad mažylis užmigtų amžinu miegu, bet vis nesėkmingai, kol aš neatsisveikinau su savo mažučiu ir mintyse nepasakiau, kad sūnau viskas bus gerai, susitiksim mes danguje ir jis išėjo.
Nėštumas baigėsi sėkmingai, mažoji princesė pasibeldė ankščiau, bet gimė sveika. Iki šiol, jau beveik 8 mėnesius, žiuriu į savo dukrą ir vis pagalvoju, o kodėl jie negalėjo būti du, kodėl taip nutiko.
Kartais apima labai slogios mintys, tačiau žinau, kad dėl jos turiu stengtis. Skausmas niekur nedings, jos visą gyvenimą persekios mane, bet pasistengsiu, kad mano mažylė augtų labai laiminga.
Gaila, bet psichologinės pagalbos gulint pataloginiame skyriuje, kur visos istorijos baisios, nesulaukiau. Nesulaukiau ir medikų užuojautos gimdant, kai su placenta išėjo ir , kaip jie įvardino “popierinis” vaikutis, dar privertė ir pažiūrėt. Gerai, kad turėjau jėgų iškęst visą tai, gerai, kad vyras buvo šalia, kad vyresnė dūkra buvo šalia, nes be jų būčiau numirus.
Mamos, kurioms sunku, ieškokit pagalbos.
Gal net anoniminis įrašas gali padėti susivokti kas ir kaip.
Kreipkitės pagalbos ir neleiskit baisioms mintims ir ligai užvaldyti jūsų.
Jūs visas pasaulis tam mažam bejėgiam angelėliui ant jūsų rankų, o jums jis visas pasaulis.
Su meile,
Angelų mama 