Neatsistebiu kitų mamų drąsa pasidalinti savo istorijomis. Nusprendžiau ir aš. Mano istorija kiek kitokia. Mama tapau ne savo noru. Buvau išprievartauta. Bijodama to antžmogio grasinimų, nepasisakiau net savo mamai. Mama tapau vos 14-iolikos. Jausmai tokio amžiaus “vaikui” kyla įvairiausi. Nuo pasišlykštėjimo savimi, smerkimo iki noro mirti.
Gimus vaikui buvo visokių situacijų. Ne kartą bandžiau nutraukti savo gyvenimą. Bet ačiū mano mamai, kad padėjo man visa tai ištverti. Ji man padeda iki šiol. 
Tuo laiku buvo daug apkalbų tiek kaime, tiek mokykloje, kurią lankiau. Mano mama metė darbą, kad aš galėčiau mokytis toliau. Teko atlaikyti apkalbų ir smerkimo laviną, patyčias. Frazė įstrigusi visam gyvenimui: “Vaikas vaiką pasidarė”.(Lyg pati norėjau, kad mane imtų ir išprievartautų).
Kiek praverkta, praraudota, bet viską atlaikiau. Buvo ir vidinio pykčio vaikui, kuris dėl nieko nekaltas. Tai supratau gerokai vėliau. Pačiai būnant vaiku, paprasčiausiai norėjosi laisvės (palakstyt kieme su draugėm, tiesa ir tos pačios labai staigiai parodė savo tikruosius veidus). Su metais nustojau kaltinti save. O savo vaikui dabar jaučiu tik meilę. Juk tai dalis manęs.
Ačiū šeimai, tėvams , broliams, kurie neatstūmė ir nepaliko bėdoje. Šiai dienai turiu mane mylinti vyrą, kuris myli mane ir mūsų vaikus. Manau tikrai atsiras ne viena moteris ar mergina patyrusi prievartą, bet nedrįstančių apie tai kalbėtis vien dėl to jog jaučiasi paniekinta, purvina ir su visą gyvenimą klijuojamom etiketėm.
Netylėkim, kalbėkim kaip jaučiamės. Savyje išlaikyti emocijas labai sudėtinga, dėl to žmonės ir perdega, žaloja save ir bando atkreipti į save dėmesį. Būkim dėmesingesni artimajam, draugui ir kiekvienam žmogui. Kartais tereikia mini dialogo ir viskas nušvinta kitom spalvom