Geriausias laikas nutraukti toksiškus santykius – dabar.

Su dukrytės tėvu gyvenome beveik 7 metus. Draugystės pradžioje buvo užsiminęs, kad negali turėti vaikų dėl jaunystėje patirtos autovarijos.

Kažkaip neėmiau į galvą, tiesiog buvo gera su tuo žmogumi, gera kažką globoti ir mylėti. Tas žmogus turėjo potraukį alkoholiui, bet vis tiek buvau su juo, tempiau iš liūno, kūriau namuose tradicijas, stengiausi dėl mūsų..

Bet..

Moteris pažįsta savo kūną. Vis daugiau signalų buvo, kad laukiuosi. Ir vasario 14-sios rytą, prieš mums išvykstant kelioms dienoms į Trakus, pasidariau nėštumo testą. Po kelių minučių išvydau dvi juosteles.

Iš laimės ir jaudulio gerklėj stovėjo guzas, pabiro ašaros, nuėjau jam pasakyti. Nepatikėsit, bet jam suparalyžavo kojas . Paskui apsikabinome ir abu verkėme, negalėjome patikėti stebuklu, kuris mus aplankė.

Taigi, į Trakus vykome tryse. Kitą savaitę ginekologė patvirtino jau 12 savaičių. Nėštumas buvo lengvas, nepaisant man nustatyto antro tipo cukrinio diabeto.

Deja, vaiko tėvas vis dažniau pradėdavo išgėrinėt, labai daug nervinausi ir verkiau dėl jo negįžinėjimų namo.

Vaikelis nusprendė į pasaulį ateiti trim savaitėm anksčiau. Nubėgo vandenys, draugas mane palydėjo į gimdymo namus, įsikūriau gimdykloje. Veikla neprasidėjo, skatino vaistais. Vyrui matėsi, kad nuobodu buvo ir jis pasakė, kad grįžta į darbą.

Be galo norėjau, kad jis būtų šalia,bet jo pasirinkimas buvo kitoks. Kitą rytą darė extra CP. Vaikelis dėl mano diabeto gimė didelis – 5kg. Va čia ir buvo man peilis į širdį, kai jį ištraukė ir išnešė, nes gimė pridūsęs, o aš taip svajojau, kad padėtų man ant krūtinės, dėl šito ėjau iš proto gulėdama pooperacinėje palatoje paveikta nejautros.

Dukrytę paguldė į reanimaciją stebėjimui. Vyrui prisiskambint negalėjau – nekėlė, į žinutes neatsakė. Laikas stovėjo vietoje. Buvau vienui viena palatoje su garsiai tiksinčiu laikrodžiu. Savo stebuklą pirmąkart pamačiau ir paliečiau apie 18 val. šalia jau buvo ir jos tėtis.

5 paros kol mažylė buvo reanimacijoj atrodė kaip ištisi metai. O paklausos kaip jos būklė, atsakymas buvo – stabili. Paskui mus perkėlė į vaikų ligoninę, dukrytei buvo organizmo uždegimas. Jos tėvas daugiau neatvažiavo, nors maldavau, kad būtų šalia. Jam labiau rūpėjo švęsti dukters gimimą.

Kai grįžome po dviejų savaičių gimimo, jam matėsi pasidarė per sunki tėvo dalia, pareiga ir rutina. Norėdamas pabėgt nuo to, užsidarė gydytis nuo priklausomybės. Nesusimastęs kaip aš po CP visą mėnesių gyvensiu su naujagimiu trečiame aukšte. Kaip nusinešiu vežimą, kaip apsipirksiu. Svarbiausias buvo jis.

Negana to, jis neišbuvo skirto laiko gydymo programoj, vėl prasidėjo išgėrinėjimai, barniai namuose, kol galiausiai vieną vakarą girtas mane, su kūdikiu ant rankų, pastūmė. Ir tada buvo viskas.Tą naktį aš stovėjau prie jo su pagalve rankose ir norėjau jį…bet staigiai atsipeikėjau.

Kitą rytą jis lyg ir išsiruošė į darbą, paskui po kelių valandų paskambino ir pasakė, kad šiąnakt negrįš. Paskiau, kad gali ir rytoj, ir poryt, ir niekada nebegrįžt. Buvau tokioj afekto būsenoj, kad visus jo daiktus sukroviau į šiukšlių maišus ir išnešiau prie konteinerių, kol dukrytė miegojo.

Ir jūs nepatikėsit kokios emocijos mane užplūdo-laisvė, galiu kvėpuot. Viskas tai įvyko kai dukrytei buvo 4 mėnesiai. Aš jam nedraudžiau su ja matytis, lankyti. Bet jam jos nereikėjo. Tam žmogui giliai širdyje jaučiu begalinį pyktį, kad numetė savo vaiką.

Tarp vyro ir moters meilė dingsta, bet, kad atsisakyt savo vaiko, tokio stebuklo.

Ir aš nė karto nejaučiau baimės ar silpnumo, mano varikliukas-mano dukrytė. Aš esu labai turtinga, aš turiu be galo mane mylinčią keturmetę dukrytę. Dauguma mamų bijo likt vienišomis mamomis. Aš tuo didžiuojuosi ir neslepiu. O aš galiu pasakyt,kad gailiuosi vieno, kad tų toksiškų santykių nenutraukiau kai laukiausi.