Turiu du vaikus. Abu vaikai planuoti. Gimus pirmam vaikui viskas buvo gerai. Bet kuo arčiau buvo antrasis gimdymas, tuo daugiau sudėtingų jausmų išgyvenau.
Kai gimė antrasis vaikutis, po gimdymo kurį laiką negalėjau sėdėti ir lenktis. Buvo nukritęs hemoglobinas, o ir psichologinė būsena buvo itin prasta. Jaučiausi silpna ir pažeidžiama. Buvau labai jautri. Būnant ligoninėje buvo pasityčiota, kad ilgai maitinau pirmagimį krūtimi. Labai skausmingai sureagavau, nes buvau pasiruošusi ir antrą vaiką maitinti krūtimi.
Ligoninėje naujagimis buvo labai neramus ir naktį man buvo siūlomi mišinukai, nes neva neturiu pieno ir vaikas alkanas. Man bandant žindyti leliuką, buvo tiesiog atneštas ir vaikui sugirdytas mišinukas iš buteliuko. Bandžiau prieštarauti, bet man paaiškino, kad pagal kraujo tyrimus buvo per žemas cukraus kiekis, todėl reikia mišinuko. Buvau šoke, nes norėjau maitinti pati.
Žindymo reikalai išties pablogėjo. Grįžus namo, čia manęs laukė dar dviejų metų neturintis pirmagimis. Jaučiau kaltę prieš jį, nes jis dar niekada nebuvo paliktas be manęs. O čia dar grįžom su kitu vaiku. Atrodė, kad kiekvieną dieną ir naktį mylėtas mano vaikas manęs nebepripažįsta. Vis galvojau ką jaučia vaikučio širdelė. Ruošiausi tam, skaičiau knygas ir straipsnius, bet nemaniau, kad taip širdį skaudės. O dingti nėra kur.
Nemoku apsakyti kokias emocijas patyriau. Man pačiai buvo sunku suprasti, kad esu dviejų vaikų mama. Jau nebesupratau kada diena, o kada naktis. Kiekvieną dieną jaučiausi vis prasčiau. Leliukas buvo labai neramus, nesisekė maitinimas, vaikas klykdavo po kelias valandas. Tas akimirkas prisimenu kaip siaubingą košmarą. Norėdavau, kad kuo greičiau praeitų laikas.
Gimus antram vaikui, artimiesiems buvo svarbu aptarti kiek jis miega, kaip valgo, o aš jaučiausi tarsi nuošaly. Vyro palaikymo taip pat nesulaukiau. Po jo pasakymo: “juk visos pagimdo” visai užsisklendžiau savyje. Jis darboholikas, negali sėdėti namuose, todėl maisto gaminimas, ryšių su pirmagimiu vaiku atkūrimas ir leliuko priežiūra krito ant mano pečių.
Tik po maždaug 3 mėnesių pradėjo geriau sektis maitinimas, bet leliukas labai dažnai kėlėsi naktį ir tai tebesitęsia iki šio. Todėl jau beveik pusantrų metų nežinau kas yra nors 4 valandų nepertraukiamas miegas.
Antras vaikutis labai neramus ir visada norintis būti ant rankų. Tačiau sukūrėme nuostabų ryši ir tikrai buvo verta dėl to stengtis. Kartai norėčiau atsipūsti, jaučiu, kad dažnai save plėšiu perpus, bet be galo džiaugiuosi savo vaikais. Myluoju, supuoju ir užsiimu tiek, kiek jėgos leidžia. Stengiuosi užfiksuoti kiekvieną akimirką. Nenustoju stengtis dėl jų, nes žinau, kad visada jiems būsiu pati svarbiausia. 