Mano istorija man psichologiškai sunki ir skaudi… Net nežinau ar būsiu tinkamai suprasta ir nebūsiu niekinama… Mama būčiau tapusi 16-olikos… Tačiau vaiko tėtis sužinojęs, kad laukiuosi nenudžiugo. O aš jaučiausi pasimetusi. Nesidžiaugiau, bet pamačiusi tas dvi juosteles viduje jaučiau laimę ir baimę kartu. Apie nėštumą bijojau pasakyti artimiesiems, o vaiko tėtis įtikino mane, kad susilaukti […]
Susipažinau su vaikinu. Netrukus nuo draugystės pradžios pastojau. Laimė truko ne ilgai – įvyko persileidimas. To liūdesio nepamiršiu visą gyvenimą. Taip pat nepamiršiu ir to, ką man po to pasakė mano draugas: „džiaukis, kad aš su tavimi, nes niekam nereikia merginos, kuri negali pagimdyti vaiko”. Net nežinau kodėl likau su juo po tokių žodžių, bet
Neturėjau kur išeiti, bet privalėjau tai padaryti. Read More »
Gyvenime buvo daug visko. Ir gėrio, ir blogio. Mano istorija prasideda nuo pastarojo. Vaikystėje, kai man buvo vos 10, mane tvirkino patėvis. Buvau prigrasinta kažkam pasakyti, o vieną kartą, kai pabandžiau tai padaryti, buvau apkaltinta melage ir dar gavau lupti. Mama su juo išsiskyrė ir rodėsi, kad viskas stojosi į savas vėžes. Bet būdama 16-iolikos
Baisu prisimti ką mano vaikams teko patirti per mane. Read More »
Stebiu kiekvieną istoriją ir visoms mamoms linkiu stiprybės. Noriu savo istoriją papasakoti ir aš. Kai gimė pirma dukra, po mėnesio man sukako 19-iolika. Tai buvo 2002 metai. Kas galėtų patikėti, kad tuo metu buvo įmanoma gyventi kaip akmens amžiuje. Nuomavausi butą, tiksliau palėpę pas vieną seną močiutę antrame aukšte. Du metus neturėjau nei šaldytuvo, nei
Tapau mama 20-ties. Sukūriau šeimą su nuolat geriančiu ir prieš mane smurtaujančiu vyru. Kai dukrytei buvo vos 4 mėnesiai, pabėgau, nes supratau, kad taip gyventi nebegaliu. Šiuo metu dukrytei jau 8-eri ir ji jau eina į antrą klasę. Po pirmųjų skyrybų, praėjus keletui metų, atsirado vyras, su kuriuo susilaukiau antros dukrytės. Buvo visko, pakilimų ir
