Pirmas nėštumas buvo labai netikėtas. Buvau tik baigusi 12 klasių, pirmas kursas.
Su vaikinu draugavome jau 3 metus, viskas buvo netikėta. Bet su pasididžiavimu ir nekantrumu laukėm savo pirmagimio.
Viskas buvo gerai iki tol, kol būdama 24 savaičių pasijutau labai prastai. Visą pilvą maudė stiprus skausmas. Atvykus į ligoninę, gydytojai žiūrėjo labai atsainiai.
Jauna, durna, nesupranta dar nieko, manė išsigalvoju, paliko mane stebėjimui. Naktį negalėjau užmigti, skausmas tapo dar aštresnis. Ir… pokštelėjo vandenys.
Išsigandau, ėmiau balsu verkti, nes supratau, kad tą akimirką imu prarasti savo mažylę. Po kelių valandų pagimdžiau, mažylė gyveno nepilną valandą…
Atrodo dar dabar regiu jos mažytį veiduką ir kūnelį, kurį tada spaudžiau prie savęs ir prašiau Dievo, kad pasiimtų ir mane.
Skausmas kurį tądien jutau, persmelkė mane lyg peiliai. Nieko nebenorėjau, tik būti viena… Po pusės metų su draugu nusprendėm pabandyti dar kartą. Skausmas kurį jutau dėl netekties, mane varė iš proto..
Pastojau labai greit, bet nėštumas buvo be proto sunkus. Dažni gulėjau ligoninėje. O atėjus 24 savaitei, prašiau mažylės, kad padėtų, kad viskas būtų gerai. Ir buvo.
37 savaitę pagimdžiau dar vieną dukrelę. Ji buvo tarsi išgelbėjimas man nuo skausmo. Ji ta, kuri padėjo atsigauti. Mano šviesa, mano begalinė meilė. Pagaliau galėjau apipilti meile savo vaiką. Meile, kurią nešiojau visą tą laiką krūtinėje.
Dabar esu 3 dukryčių mama. Auginu dvi dukreles ir esu angeliuko, savo pirmagimės mama. Ji visada man bus ta, kuri pirmoji mane padarė mama. Ta – kurią amžinai nešiosiu savo širdyje.
Kad ir kaip sunku, mes esame stiprios. Tik savo dukryčių dėka grįžau į nora gyventi ir tapau stipri. Dėl jų padarysiu viską, kad tik jos būtų laimingos.