Pastojau neturėdama 17-os metų. Žinoma, vaikelis nebuvo planuotas. Norėjau baigti mokslus ir dar pagyventi neįpareigojančioje vaikystėje.
Bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Užaugus pilvukui susitvarkė emocijos, vis mažiau kaustė baimė. Pradėjau norėt vaikelio ir viskas susitvarkė. Gimė nuostabi mergytė.
Netekau draugų, bet artiemieji niekada neatstūmė. Jie visada buvo mano ramstis 
Ir štai, dabar esu dvidešimties. Jau auginu dvi mergytes, dėl kurių galėčiau viską paaukoti. Ir nesvarbu kiek visko esą nutikę blogo, vaikai – visas pasaulis.
Ir nesvarbu kokio amžiaus tu tampi mama. Linkiu visoms jaunoms ir ne jaunoms, ir būsimoms, ir esamoms mamytėms stiprybės ir niekada nepalūžti, kad ir kokios kartais esame pavargusios!