Kiekvienas jūsų įrašas yra labai artimas širdžiai. Norėjau pakomentuoti įrašą apie žindymą, tačiau neradau pasirinkimo komentuoti anonimiškai. Nenoriu papulti į užgaulius mamų komentarus.
Tas požiūris į žindymą ir jo išaukštinimas nėra tik jau tapusių mamų problema. Dar laukiantis dalyvavau keliuose nuotoliniuose mokymuose apie žindymą ir vieno jų metu buvo pasakyta taip: “mama, kuri maitina pieno mišiniu yra tinginė ir nemyli savo vaiko”.
Tuo metu neužfiksavau, nes planavau maitinti pati. O gimė vaikutis ir paaiškėjo, kad turiu sveikatos sutrikimų, stresas ligoninėje taip pat turėjo savo įtakos, pienuko neužteko ir teko duoti mišinuko.
Tris mėnesius verkiau kiekvieną kartą, kai reikėdavo primaitinti, nes mano pienas neriebus, jo buvo nedaug (kad ir ką “ekspertės žindyvės” grupėse užgauliodamos sakė, kad “žindyk ir pieno atsiras” – su tam tikromis sveikatos problemomis jo neatsirado ir gydytojai sakė, kad kitaip nebus), vaikučiui svoris nuo mano pieno neaugo, o krito ir tik mišinukas padėjo.
Po tos per kursus išgirstos frazės maišiau save su žemėm, nes lektorė tikrai nepagalvojo kaip psichologiškai sužalojo mane. Jaučiausi pati blogiausia mama pasaulyje.
Vyras kiekvieną dieną kartojo, kad esu nuostabi mama, kad vaikutis sveikas, pavalgęs, laimingas. Tik po kelių mėnesių atsigavau, nors vis dar jaučiu, kad kai kurioms moterims turiu teisintis, kodėl vaikas gauna mišinuko, nes kitaip esu teisiama (juk iš jų žvilgsnio viskas matosi).
Šiuo metu vaikučiui 9 mėnesiai. Kiek galiu iki šiol maitinu pati. Vaikas sveikas ir laimingas, džiaugiasi maistu visomis formomis – tiek pamačius dubenėlį ir šaukštą, tiek buteliuką, tiek ir pamačius krūtinę.
Norėjau pasidalinti savo patirtimi ir mintimi, kad visos mamos yra nuostabios. Ir nesvarbu, kurį maitinimo kelią pasirinks – kiekviena savo vaiką myli ir stengiasi dėl jo. Ir NIEKAS negali aiškinti mamai kaip auginti SAVO vaiką. 