Susipažinau su vaikinu. Netrukus nuo draugystės pradžios pastojau. Laimė truko ne ilgai – įvyko persileidimas. To liūdesio nepamiršiu visą gyvenimą. Taip pat nepamiršiu ir to, ką man po to pasakė mano draugas: “džiaukis, kad aš su tavimi, nes niekam nereikia merginos, kuri negali pagimdyti vaiko”. Net nežinau kodėl likau su juo po tokių žodžių, bet toliau gyvenome kartu.
Netrukus pastojau antrą kartą. Tiesa, buvau labai jauna. Man buvo vos 19-iolika. Nėštumas nebuvo planuotas, tačiau vaikelis labai laukiamas. Nėštumas buvo rizikingas, ne kartą teko gultis į ligoninę. Būtent būnant ligoninėje mane nuolat menkindavo mano tuometinis draugas ir net jo mama. Visais reikalingais kūdikiui daiktais turėjau pasirūpinti viena. Aš žinojau, kad jis ne tas žmogus su kuriuo noriu gyventi. Žinojau, kad mums ne pakeliui. Bet tikėjau.
Tikėjau, kad gimus vaikui jis pasikeis. Bet buvau jauna ir labai labai kvaila.
Gimė man duota Dievo dovana – sūnus. Jis gimė CP pagalba.
Grįžome namo. Neturėjau laiko atsigauti po gimdymo, nes turėjau gaminti, tvarkytis ir prižiūrėti kūdikį viena. Gal ir atrodo niekis, bet mažylis turėjo padidėjusį raumenų tonusą, dėl ko labai neramiai miegodavo nuo pat gimimo. Vaiko tėvas niekuo nepadėdavo. Tik nuolat prikaišiodavo, kad nespėju kažko padaryti, kad jis moka už nuomą ir maistą, todėl aš privalau pasirūpinti juo, vaiku ir namais. Ką pamenu, tai nuolatinį emocinį smurtą. Jaučiausi liūdna, paniekinta, bloga, negraži ir nepakankama.
Kreipiausi į psichologus, net buvau pabėgusi iš namų. Tada jis atsiprašė, pažadėjo būti supratingesnis. Susitaikėm ir vėl gyvenom kartu. Ir buvo dar blogiau. Pabėgau vėl. Į moterų krizių centrą. Tuomet dar kartą jis atsiprašė ir prašė duoti jam dar vieną galimybę. Grįžau. Ir niekas nepasikeitė.
Pasakiau sau, kad gana mane niekinti. Gana tyčiotis iš manęs. Mano vaikui jau 2 metukai ir per tuos 2 metus jis niekada juo nesirūpino, niekada nepadėjo man. O tik priekaištavo ir nuolat aiškino man kokia aš niekam tikusi. Jam visada buvo svarbesnių reikalų ir įdomesnių veiklų nei būti su mumis.
Dėjau tašką mūsų gyvenime. Išsikrausčiau.
Dabar gyvenu moterų namuose. Kolkas negaunu jokių pajamų, be galo sunku, bet padeda maisto bankas. Sunku ne tik finansiškai, bet be galo sunku viduje. Nes negano to, kad tuos du metus jaučiausi pati vienišiausia visame pasaulyje, dabar gyvenu nuolatinėje baimėje, nes bijau prarasti savo vaiką. Vaiko tėvas nori, kad sūnus gyventų su juo, nes jis turi būstą ir nuolatines pajamas.
Plyšta širdis. Ir savo istorija noriu visoms mamoms pasakyti, kad jei jau santykių pradžioje būna nuolatiniai konfliktai – negyvenkit su tokiu žmogumi. Nes nesvarbu kiek kartų atleisi, jie niekada nepasikeis. Ir anksčiau ar vėliau jūs vistiek išsiskirsit. Neleiskit jūsų menkinti ir dėkit tašką kuo anksčiau.