Mano istorija man psichologiškai sunki ir skaudi… Net nežinau ar būsiu tinkamai suprasta ir nebūsiu niekinama…
Mama būčiau tapusi 16-olikos… Tačiau vaiko tėtis sužinojęs, kad laukiuosi nenudžiugo. O aš jaučiausi pasimetusi. Nesidžiaugiau, bet pamačiusi tas dvi juosteles viduje jaučiau laimę ir baimę kartu.
Apie nėštumą bijojau pasakyti artimiesiems, o vaiko tėtis įtikino mane, kad susilaukti kūdikio būnant tokio amžiaus yra tikra tragedija. Aš mokiausi mokykloje, todėl darbo neturėjau, o jis turėjo skolų ir tikino, kad neišlaikys tokios naštos ant savo pečių.
Buvau labai naivi ir mane labai greit buvo galima perkalbėti. Perkalbėjo. Ir aš persileidau.
Iš to begalinio streso kiekvieną vakarą ir ašarų upių kiekvieną naktį, aš save pasmerkiau. Norėjau, kad jis arba ji būtų pasiėmę mane kartu į nebūtį. Meldžiau, kad man atleistų.
Supratau, kad niekada negims toks kūdikis, koks tuo metu buvo manyje… Aš jaučiau kažkokią tai motinišką gyslelę, kuri po truputį užvaldė mane… Juk vis dėl to vaikas buvo po mano širdimi, jis buvo manyje.
Po to savaitę laiko nesinorėjo valgyti. Išvien verkiau ir bijojau užmigti, nes kai tik užmigdavau, sapnuodavau savo negimusį vaisių…
Tačiau tas pats vaikelio tėtis man padėjo susitvarkyti su savo jausmais. Jis domėjosi kaip aš, jis rūpinosi manimi, o tai man šiek tiek padėjo susitvarkyti su savo mintimis. Tačiau giliai širdyje aš apie tai galvojau, aš to niekada gyvenime nepamiršiu. To skausmo, kurį jutau tą dieną ir to pykčio vaiko tėvui, kad per jo kalbas aš priėmiau tokį sprendimą…
Šiuo metu man 20, su kitu vyru turiu 3,5 mėn berniuką, kurio labai laukiau, kurį labai myliu, kuris mane pradžiugina savo šypsena. Tačiau pagalbos iš vyro nelabai sulaukiu.
Būna dienų, kaip vaikas verkia, o aš sėdžiu prie jo, žiūriu į jį verkiantį ir pati verkiu… O iš vyro sulaukiu priekaištų kodėl aš liūdna, kodėl aš pikta. Sako man, kad turiu visą dieną išsimiegoti su vaiku, tačiau juk maistas pats nepasigamins, namai patys nesusitvarkys, skalbiniai patys neišsidžiaus.
Būna išspaudziu dirbtinę šypseną, kad tik jis neklausinėtų ir neužsivestų ginčas… Bet aš jaučiuosi nuo to labai pavargusi. Norėčiau, kad grįžęs iš darbo jis pabūtų su vaiku, deja vietoj to jis eina pamiegoti, o atsikėlęs vakare važiuoja į miestą su draugais…
Vaikas būna tik ant rankų, iš ties sunku kažką pasidaryti. Išmokau viską viena ranka daryti, tačiau sunku psichologiškai… Norėčiau skirtis, bet bijau išeiti, nes bijau, kad neatlaikysiu psichologiškai. Bijau dėl savo emocinės būklės, bijau, kad neišlaikysiu vaiko, bijau, kad vaikas bus neramus jausdamas, kaip aš kenčiu viena, kad nėra šalia jo tėvo..
Būna dienų, kaip pagalvoju ir apie tą mažą angeliuką, kuris iškeliavo į dangų, sunku tai pamiršti ir graužiu save iš vidaus… Negaliu sau atleist dėl to. Save laikau žudike, vien dėl to, kad nesugebėjau daryti taip, kaip liepė širdis…
Nelaikau savęs gera ir tobula mama, bet žinau, kad savo vaikui aš esu pats geriausias ir tobuliausias žmogus pasaulyje, juk aš esu jam mama.