Tapau mama vos 18-iolikos. Dabar ja esu jau pusę metų. Sunku tapti jauna mama, nes dar pati nežinai kaip veikia pasaulis, o čia dar ant pečių nugula tokia atsakomybė.
Nėštumo metu vaiko tėtis nuolat mane užgauliojo, net gąsdino, kad susidoros su vaiku. Gyvenau baimėje ir nežinomybėje. Negalėjau gyventi su tokiu žmogumi, todėl likau viena. Likau ne tik be vyro, bet ir be “draugų”.
Net dabar jis nesidomi savo vaiku, nepadeda man. Lyg viso to dar būtų ne gana, mano mama taip pat mane nuolat užgauliojo dėl vaiko.
Jaučiausi vieniša, sugniuždyta ir pažeidžiama. Galvoje buvo vien pačios blogiausios mintys. Bet jau po truputį atsistoju ant kojų, džiaugiuosi, kad turiu šitą mažą angelėlį, kuris man suteikia jėgų.
Suprantu, kad tiesiog reikia susikaupti ir su laiku viskas tvarkosi. Kartais labai trūksta palaikymo ir tada jūsų postai man suteikia jėgų, nes idealių mamų nėra, bet aš stengiausi būti geriausia. 
Kitoms, taip pat anksti tapusioms mamoms aš patarčiau nekreipti dėmesio į aplinkinių žvilgsnius, nes svarbiausias žvilgsnis yra tų mažų akučių. 
Išūkiai tik įkvepia, o kai susitvarkai, viskas atrodo daug lengviau.