Gyvenau su vyru, auginome dukrytę, mokiausi, gyvenimas buvo puikus. Buvo vasarą, kai sužinojau, kad laukiuosi antro vaiko ir dėl to labai apsidžiaugiau, nes laukėm ir norėjom antro vaikučio.
Nepaisant to, kad turėjau šlapimo takų infekciją, nėštumas buvo sklandus. Gimė berniukas. Sveikas. 9/10 pagal Apgar.
Vaikas sveikas, valgo normaliai, bet svoris neauga. Savaitę. Antrą. Tada patekome į reanimaciją. Susirgo ir vyresnėlė dukra, o aš iš to laiko prisimenu tik ašaras ir neviltį.
Po savaitės pagaliau sūnų perkėlė į skyrių. Per tą savaitę sužinojau, kad vaikas turi rimtų sveikatos problemų. Sakė, kad jis nevaikščios. Nekalbės. Suprantau, kad mūsų laukia ilgas kelias, kuris niekada nesibaigs. Kelias su pakilimai ir nuosmukiais. Su baimę keliančiom diagnozėm.
Bet būdamas dviejų metukų mano vaikas pradėjo vaikščioti. Budamas 4-erių išmoko kalbėti. Dabar jam jau 8-eri. Ir jis yra mano stiprybė. Mano uola. Kartu mes perėjom daug ir pereisim dar daugiau.
Žinau, kad mano sūnus niekada nebus sveikas. Niekada nebus toks kaip jo sesė. Bet mes pereisim visas negandas ir aš niekada nenustosiu tikėti juo. Aš padarysiu viską, kad mano vaiko gyvenimas būtų lengvesnis ir šviesesnis.
Mano patarimas mamos būtų – nepasiduokit… kad ir kaip sunku… nors ir žeme slysta iš po kojų…
Ateis šviesi diena, kai nušvis saulė… ir jūsų gyvenimas taps šviesesnis.. 