Laukiausi dvynių, tačiau vieno iš jų netekau.

Visą gyvenimą svajojau apie dvynukus. Pastojus 5-tą kartą, kai buvo 13 savaičių, echoskopavimo metu gydytoja pamatė, kad ne vienas, o du mažiukai pas mane. Labai apsidžiaugiau.

Ramiai mėgavausi nėštumu, viskas buvo gerai, jaučiausi puikiai. Tyrimai, kuriuos paskyrė gydytoja taip pat buvo puikūs. Nuvykus eilinei apžiūrai 21 savaitę, echoskopo metu gydytoja įdėmiai kažko ieškojo. Pasikvietė sesutę ir sako: “žiūrėk vienas kaip gražiai juda, o kitas ne. Ir širdutės plakimo nepavyksta surasti.”. Išmatavo dydį mažylio, kurio širdelė jau nebeplakė. Pasakė jog 17 savaičių jis nustojo vystytis – mirė.

Man buvo šokas, tiesiog negalėjau suvokti gydytojos žodžių, kad kaip taip gali būti.

Skubos tvarka mane išsiuntė į kitą miestą, į didesnę ligoninę jog padarytų tyrimus ir patvirtintų arba paneigtų gydytojos diagnozę. Nuvykus, skubiai buvau apžiūrėta, diagnozė tokia, kad vaikučiai turi atskiras placentas. Miręs kūdikėlis gali neturėti jokios įtakos kito leliuko augimui ir yra galimybė jog užaugs ir gims sveikas.

Verkiau nesustodama, nes nežinojau kas manęs ir mano mažylių laukia.

Palatoje ant palangės buvo padėtas Naujasis tastamentas, pasiėmiau jį ir pradėjau vartyti, nepamenu kas buvo parašyta, bet perskaičiau kažkokius žodžius apie meilę. Ir pasakiau: “Dieve tai tu man davei mano sūnus, tad būk maloningas pasidalinkim. Vieną pasiėmei tu, o kitą palik man ir jis bus Adomas.”.

Laikas bėgo, mano mažylis augo. Augo sparčiai be jokių komplikacijų.

Eidavau į bažnyčią ir tyliai sėdėdama nuošaliame kampe verkdavau vos išgirdusi žodį – sūnus.

Skausmas drąskė man širdį, tačiau gyvenau su viltimi, kad vienas sūnus liks su manimi. Ir atėjus laikui gimdyti, mažylis pats pasibeldė į šį pasaulį. Gimdymas buvo sklandus, akušerijos skyriaus jaunoms darbuotojoms tai buvo nauja patirtis, nes teko pagimdyti abu mažylius.

Dabar Adomas jau 4-erių nuostabus mano mažylis, mano džiaugsmas ir paguoda, o jo išėjas broliukas turi vardą Jokūbas. Ir jis visada mano širdyje.