Gyvenime buvo daug visko. Ir gėrio, ir blogio. Mano istorija prasideda nuo pastarojo.
Vaikystėje, kai man buvo vos 10, mane tvirkino patėvis. Buvau prigrasinta kažkam pasakyti, o vieną kartą, kai pabandžiau tai padaryti, buvau apkaltinta melage ir dar gavau lupti.
Mama su juo išsiskyrė ir rodėsi, kad viskas stojosi į savas vėžes. Bet būdama 16-iolikos susipažinau su vaikinu, nuo kurio pastojau. Tai buvo nėštumo pradžia, o aš dar buvau visai vaikas, todėl ir minčių buvo visokių. Bet mano mama paliko sprendimą man. Pasakė, kad jei nuspręsiu vaikutį pasilikti, ji man padės jį užauginti. Tik ji prašė vieno – neskubėti tekėti už vaiko tėvo.
Deja, aš nepaklausiau ir mes susituokėm. Netrukus sužinojau, kad jau keleri metai jis teisiamas dėl vagysčių ir buvo pasodintas į Pravieniškes, nuteistas kalėti beveik trims metams.
Gimė dukra. Kadangi namuose nepilnametė žmona ir kūdikis, vyrui pritaikė amnestiją ir po 10 mėnesių išleido į laisvę. O kai grįžo ir prasidėjo baisus gyvenimo nuotykis. Kojų ir rankų kilnojimas, negrįždavo namo per naktis. Pastojau antrą kartą. Galvojau, kad jis pasikeis, bet kai pakėlė ranką prieš 5-erių metukų dukrą, palikau jį.
Buvo beprotiškai sunku likti vienai su vaikais. Ir ne tik finansiškai, bet ir psichologišai. Ieškojau dėmesio, palikdavau vaikus prižiūrėti mamai, o pati vykdavau “baliavoti”. Po truputį ritausi žemyn.
Sutikau antrą vyrą, vėl pastojau. Vėl į poras išsirinkau net tą žmogų, kokio reikėjo. Jis buvo labai agresyvus. Vieną kartą smaugė mane tiek, kad net buvau praradusi sąmonę. Ir jei ne kaimynas, turbūt manęs čia apskritai nebebūtų. Išsiskyrėm.
Po ilgo laiko radau vyrą, kurį myliu ir kuris myli mane bei mano vaikus. Dabar esu 5 vaikų mama ir anūkėlio močiutė.
Jaučiuosi kalta prieš savo vyresnes dukras. Baisu ką joms teko patirti per mane. Džiaugiuosi, kad jos man jau seniai atleido visus klystkelius. Dabar belieka atleisti sau pačiai…
Linkiu visoms niekada nepasiduoti ir visada žiūrėti pirmiausia į vaikus. Jie yra svarbiausi mūsų gyvenime, jie yra mūsų varikliukas.