Mano nėštumas nebuvo lengvas. Nuolat pykino, nustatė gestacinį diabetą ir anemiją. O galiausiai viskas baigėsi preeklamsija ir expra CP. Nes dėl siauro dubens nepavyko pagimdyti.
Gimus dukrytei, mus išskyrė keletui valandų. Net nemačiau kaip ji atrodo. O kai ją atvežė į palatą – pasimečiau. Nežinojau nei kaip ja rūpintis, nei ką daryti. Prašiau pagalvos seselių, nes per tą stresą net išgaravo iš galvos žinios, kaip maitinti mažylę. Kad ir kiek kartų prašiau pagalbos, prašiau pakviesti žindymo konsultantę, bet taip niekas iš specialistų ir nepadėjo. Padėjo palatos kaimynė ir didžiulis ačiū jai už tai.
Grįžome namo, tačiau laimės nejaučiau. Žindymas buvo kančia. Vaikas klykė, o aš nuolat verkiau.
Kuo toliau, tuo labiau pykau. Apėmė liūdesys ir apatija. Daug kartų, kai naktį krūtys pasidarydavo akmeninės ir mažylė niekaip negalėdavo žįsti, aš tiesiog liepdavau vyrui išnešti ją. Rėkdavau, kad nekenčiu šito vaiko, kad nenoriu ja rūpintis.
Skamba siaubingai, bet man buvo be proto sunku. Kaltinau visus. Ir dukrą, ir vyrą. Daugybę kartų svajojau, kad mirštu. Tai buvo beprotiškas nuovargis, stresas, baimė ir pyktis.
Aš bijojau duoti mišinį, nes buvau įsitikinusi save, kad tos mamos, kurios nemaitina krūtimi yra blogos. Man buvo praplautos smegenys ir aš buvau sau iškėlusi tokį standartą. Laikas ėjo ir aš vis stengiausi dukrą maitinti krūtimi. O viskas tik blogyn.
Neaugo svoris, atsirado dehidratacijos požymiai. Ji nuolat rėkė, buvo irzli, mažai miegodavo. Mano būklė taip pat blogėjo jau ne dienom, o valandom.
Kartą, kai gaminau maistą, reikėjo pamaitinti mažylę. Jai niekaip nepavyko žįsti, todėl daviau nutrauktą pieną. Ir ji jį tuoj pat išvėmė. Įdaviau ją vyrui ir pati sudaužiau lėkštę į virtuvės sieną.
Netrukus – vizitas pas psichologą. Atsakymas – depresija. Didžiulis stresas dėl žindimo ir mažylės ligų. Dar tą pačią dieną nupirkau mišinuko ir sumaitinau dukrai. Ji nurimo ir UŽMIGO 3 VALANDOM!
Iki tol ji būdraudavo net po 6 valandas.
Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Aš pradėjau lankytis pas psichologą, gėriau vaistus ir išsikapsčiau iš mane “apsėdusios” būsenos. Mažylė valgė mišinuką, priaugo svorio, tapo rami ir linksma mergytė.
Dukrytei jau tuoj metukai. Ne kartą jaučiausi blogai dėl to, kad pati nemaitinu jos. Bet pagaliau mes abi jaučiamės gerai. Pagaliau aš matau nuostabią, sveiką ir linksmą mergytę. Ir dabar tie visi buvę blogumai nublanksta 