Stebiu kiekvieną istoriją ir visoms mamoms linkiu stiprybės. Noriu savo istoriją papasakoti ir aš.
Kai gimė pirma dukra, po mėnesio man sukako 19-iolika. Tai buvo 2002 metai. Kas galėtų patikėti, kad tuo metu buvo įmanoma gyventi kaip akmens amžiuje.
Nuomavausi butą, tiksliau palėpę pas vieną seną močiutę antrame aukšte. Du metus neturėjau nei šaldytuvo, nei lovos, nei televizoriaus. Turėjau ant pagaliukų paremtą sofą ir vaiko lovytę.
Dukros tėtis sėdėjo kalėjime, visus ryšius su juo buvau nutraukusi, jis vedė kitą moterį. Bet net pati nepamenu kaip, vėl pradėjom bendrauti laiškais ir susitaikėm. Kai dukrytei buvo 2 metai, jį paleido iš kalėjimo ir jis grįžo pas mus.
Nuolat pykomės dėl jo gyvenimo būdo ir vieną dieną palikau jį toje palėpėje, o pati išsikrausčiau į kitą butą. Dvi savaites su dukryte miegojom ant grindų, kol iš tos palėpės galėjau pasiimti savo daiktus.
Matyt pamokų buvo per mažai. Su juo susitaikiau dar kartą. Paskutinį. Pasimokiau ir vėl išsikrausčiau, palikdama jį visam laikui. Man buvo lengviau išeiti nei jį išvaryti.
Išėjau. Kiek galėjo, padėjo mano mama. Gavau motinystės atostogų. Kai dukra išėjo į darželį, aš išėjau į darbą.
Mano svajonė buvo turėti nuosavą būstą. Pasiėmiau paskolą 25 metams ir jį nusipirkau. Dar liko 10 metų ją mokėti, bet aš turiu savo namus.
Susipažinau su antros dukrytės tėčiu. Jis labai norėjo bendro vaiko, aš taip pat. Gimė antra dukra. Bet vyras buvo fūristas, tad visada buvau viena. Savaitgalius jis pragerdavo su draugais, tad po 5 metų nusprendžiau tiesiog jį išvaryti. Nebegalėjau pakęsti neatsakingumo, jis nuolat keisdavo darbus, gerdavo ir miegodavo.
Kadangi būstas mano, išprašiau jį lauk.
Štai ir vėl likau viena, tik jau su dviem dukrytėm. Bet šįkart saugios, savo namuose.
Po kiekvienų gyvenimo sunkumų, tapau tik stipresnė. Negalėjau leisti netikusiems vyrams gadinti man gyvenimo. Jie to neverti.
Dabar pirmoji dukra jau baigusi mokslus ir išvykusi į užsienį, gyventi ir dirbti. Antrai dukrai dabar 8-eri.
Šiai dienai neieškau antros pusės. Dirbu ir viskuo pasirūpinu pati. Žinoma buvo labai sunku, bet noriu pasakyti visoms mamoms, kad gyvenimas nesibaigia ties vyrais.
Bandžiau kalbėtis, keisti ir keistis, bandėm klijuoti ir taikytis. Nebuvo iš karto skyrybų, bet jei jau neina, tai niekada ir neis. Ir labai gaila, kai moteris palūžta dėl to, kad vyrai neskiria dėmesio, nepadeda naktimis keltis prie kūdikio. Bet viską mes galime ir vienos. Toks gyvenimas ir turim rasti jėgų viskam. Aš didžiuojuosi savimi, kad nepalūžau. Linkiu to paties ir kitoms mamoms.