“Kaip gali būti pogimdyvinė depresija?”, “Kaip gali nemylėti savo vaiko, kurio taaaip laukei, svajojai kaip apkabinsi, apgaubsi šiluma, išbučiuosi ir “myluosi” visą laiką. Juk visą laiką glostei pilvuką ir laukei kiekvieno “pasisveikinimo” per odą?”
Kai laukiausi savo kol kas dar vienintelio ir pirmojo vaikelio, tokie klausimai man sukosi galvoje išgirdus apie pogimdyvinę depresiją, 
Aš tikrai buvau labai nustebusi, jog taip gali būti, nes tai nenormalu, kaip kaip kaip ir dar kartą kaip???
Kaip savo kūno ir kraujo galima bijoti, vengti, ar net kaltinti “gyvenimo sugriovimu”?….
Sveika atvykus į tikrąjį pasaulį ir ate proteli. Taip apibūdinčiau savo laikotarpį po gimdymo. Vaikelį aš tikrai mylėjau, nors ta meilė nebuvo tokia, kokia ji pasidarė veliau, bet aš jį mylėjau. Tik negalėjau susitvarkyti su savimi.
Gimdymas buvo ganėtinai sklandus, vyras buvo kartu, palaikė.. Gimdymo metu toji pamaina tai pat buvo nuostabi. 
Grįžus į palatą, po tokio išsekimo, būčiau galėjus ir norėjus miegoti 3 paras. Be pertraukos 
Deja, to, kaip ir visos kitos mamos, aišku, negalėjau padaryti..
Kai likau viena su vaiku, visą laiką kamavo kažkokios baimės, net nežinau ko bijojau. Bet nerimas, baimė ir hormonų audros visiškai mane “užvaldė”.
Prastai sekėsi žindyti, pykino ir nei kąsnio į burną negalėjau įsidėti. Pasikeitus pamainai, ligonineje jaučiausi dar blogiau, nes personalas žiūrėjo į mane kaip i atsilikusią. Visi klausimai, kurių klausiau, joms atrodė patys kvailiausi. “Kaip tu to gali nežinoti??” – tokius žodžius jų žvilgsniuose mačiau.
Skaičiavau kiekvieną minutę iki kol mus išleis į namus, nes juk ir namų sienos gydo… Deja, negydo niekas. Nei namų sienos, nei langai… Niekas.
Vyras, kuris galvojau, jog bus šalia, dirbo iki velumos, o aš tiesiog sėdėdavau prie lovytės su miegančiu vaiku ir verkdavau pasikūkčiodama.
Nekenčiau savęs, kad negaliu su savimi susitvarkyti. Visą laiką tiesiog smerkiau save, kodėl mano vaika turi jausti mano nerimą, kodel jis turi turėt tokią mamą, juk aš nei velnio nesuprantu kaip auginti vaiką. Ir aš tik tada supratau, kad aš esu visiškai nepasiruošusi.
Nežinau kas vyko su manim, tai tęsėsi kelis mėnesius. Valgyt visiškai nenorėjau, gyvent irgi nenorėjau. “Svajodavau” kaip būtų gerai, jog mane tiesiog išvežtų kažkur, kur nebūtų nei vieno žmogaus. Arba tiesiog užmigdytų ir piršto spragtelėjimu prikeltų, kai bus viskas praėję.
Nežinau kas dėl to kaltas, bet turbūt vienatvė. Nes vizija, kurią buvau susidariusi nėštumo metu, visiškai neatitiko tikrovės.
Daug artimųjų skambino pasveikint, paklaust kaip sekas, bet ilgą laiką negalėjau jiems atsiliepti. Žinojau, kad vos tik paklaus kažko, aš tiesiog verksiu ir negalėsiu kalbėti suprantamai 
Vienintelis dalykas, kuris padėjo išgyventi tą laikotarpį, buvo bendravimas su pažystamomis ir net nepažystamomis mamomis, kurios buvo mano psichologės. Ir jos kartojo, jog laikas yra geriausias vaistas 
Taip mamos mane “gydė”. Bendravimas ir svajonės, kad kažkada bus lengviau. Ačiū dievui, man tikrai darėsi vis lengviau. Ne vien dėl vaiko poreikių supratimo, o tiesiog po truputį, mažais žingsneliais įtikinau save, kad aš tikrai galiu ir esu gera mama savo vaikui. 
Aš tikrai daug skaičiau internete apie pogimdyvinę depresiją, bet sunku buvo patikėti, kad išvis gali taip būti 
Aš praverkiau per tuos kelis mėnesius tiek, kaip per visą gyvenimą turbūt nesu verkus. Dėl ko, dabar net negaliu pasakyt. Tada viskas atrodė taip blogai – aš jaučiausi užrakinta namuose, prirakinta prie vaiko ir tik jam gimus aš suvokiau, jog aš dabar už tą mažą žmogelį atsakinga…