Pogimdyvinė depresija nebuvo patvirtinta specialistų, bet žiūrint į praeitį, aš manau, kad ji vis dėlto buvo. Mano namuose jau augo trys vaikai, bet biologine mama aš tapau pirmą kartą.
Po gimdymo grįžus namo jaučiausi silpna ir pasimetusi. Vaikai jautė tai ir ėmė manęs nebeklausyti, jie matė, kad ribų nebėra. Mano vyras darboholikas, tad vos man grįžus namo, jis išvyko į darbus. Jaučiausi vieniša, pririšta ir negalinti pakeisti situacijos.
Labai daug verkiau, nes supratau, kad dabar pasikeitė viskas. Aš niekur nebegaliu išeiti, negaliu skirti laiko sau, net užplūsdavo dvejopi jausmai. Svarsčiau, kad gal net per anksti tapau mama. Gal dar reikėjo palaukti, kaltinau save ir aplinką. Jaučiausi labai blogai. Kaip iššūkis atrodė net tai, kad vaikas valgydavo kas porą valandų. Ir net kai mano mama norėdavo man padėti, aš puldavau į ašaras, nes jaučiausi bejėgė, kuri negali pati pasirūpinti savo vaiku.
Nesupratau kas man, skaitydavau apie pogimdyvinę depresiją ir verkdavau, nes tiek daug faktų atitikdavo mano būseną. Neturėjau su kuo pasikalbėti, o tai skaudino dar labiau. Bet praėjus keletui mėnesių, viskas po truputį atsistatė. Pradėjau džiaugtis gyvenimu ir savo mažyliu.
Tuo metu, kai jaučiausi blogai, su niekuo atvirai nekalbėjau, bet tai tikrai būtų padėję man.
Noriu patarti kitoms mamoms tiesiog išsikalbėti. Kartais kitiems sunku suprasti, kad tokie jausmai gali užplūsti mamą. Aš asmeniškai pripažinau, kad tai tikriausia pogimdyvinė depresija ir privalau dėl savo mažylio nepasiduoti. Supratau, kad turiu išgyventi šį laikotarpį, todėl ieškojau būdų kaip atsipalaiduoti. Man tai buvo net arbatos puodelis ar suvalgytas saldainis. Ir nesmerkite savęs dėl pastarojo. Žinau, kad gimus vaikui norisi greičiau grįžti į formas, bet tuo metu turėtume “nesmaugti” savęs. Viskas savu laiku. Leiskite sau atsigauti ir atsistatyti. 